1904 metais jauna mergina iš bajoriškos šeimos ištekėjo už rusų armijos karininko, pavarde Nečiporenko. Tai atsitiko prieš kelias dienas iki netikėtai prasidėjusio rusų-japonų karo. Vyras buvo priverstas išsiųsti savo žmoną pas savo tėvus į šeimos dvarą, o pats išvyko į tolimają Mandžiūriją.

Kartą jauna žmona gulėjo salėje ant sofos pusiau užsimiršusi, mašinaliai žvelgdama į veidrodį, kabantį ant sienos tarp langų. Netikėtai moters dėmesį patraukė keisti paveikslai, „išplaukiantys“ iš veidrodinės gilumos: sopkos, apaugusios medžiais ir padengtos sniegu. Paskui pastebėjo keistą judėjimą. Įdėmiau įsižiūrėjusi, atpažino savo vyrą ir jo adjutantą. Jie šliaužė, dairydamiesi aplinkui. Bet štai iš gilumos pasirodė dar dvi figūros, taip pat judančios paslapčia. Mergina suvirpėjo – tai buvo azijiečiai. Pirmasis iš jų prisėlino prie rusų, išsitraukė peilį ir užsimojo virš jos vyro. Siaubo apimta ir sunkiai susigaudydama, ką daro, mergina sugriebė nuo staliuko pirmą po ranka pasipainiojusį daiktą ir metė į priešą. Pasigirdo dūžtančio stiklo žvangesys.

Skaityti toliau »

Pirokinezė (pirogenija) – psichofizinis reiškinys, giminingas psichokinezei, kurio metu įvairūs daiktai užsiliepsnoja dėl nesąmoningo, spontaninio žmogaus psi poveikio. Pirogenija dažnai stebima poltergeistų metu.

Atvejai, kai žmonės netikėtai užsiliepsnodavo nežinia kokios kilmės ugnimi ir sudegdavo per kelias sekundes, palikdami po savęs tik žiupsnelį pelenų, žinomi nuo neatmenamų laikų. Nustatyta, kad savaiminio užsidegimo metu liepsnos temperatūra pasiekdavo iki 3000 laipsnių.

Įdomiausia, kad šalia aukos esantiems degiems daiktams (pvz., patalynei, vatai, popieriui) jokio poveikio toji ugnis nepadarydavo, kitaip sakant, žmogus, gulintis lovoje, sudegdavo, o paklodės ir antklodės išlikdavo sveikos.

Savaiminio užsidegimo atvejai labai reti. XX šimtmetyje užfiksuota 19 tokių reiškinių.

Keli atvejai

XVIII amžiuje paslaptingai žuvo grafienė Bandi iš Kasenos. Iš jos liko tik galva, trys pirštai ir abi kojos pelenų krūvelėje už 4 pėdų nuo lovos. Nei grindys, nei patalynė neturėjo jokių degimo pėdsakų.

Skaityti toliau »

Tarp daugelio nesenų istorijų apie vaiduoklius ir poltergeistus, atvejis, nutikęs Anglijos Ekshemo mieste yra ypatingas. Iki šiol nesuprantama, koks ryšys yra tarp keisto radinio ir tolimesnių baisių įvykių.

Kartą pavasarį 11-metis Kolinas Robsonas aptiko pievoje netoli namų iš akmens išskaptuotą mažą žmogaus galvą. Jis papasakojo apie radinį broliui Lesliui. Tasai išnaršė visą pievutę ir netrukus rado dar vieną tokią pat.

Berniukai atsinešė savo lobį namo. Kai akmeniniai radiniai buvo apžiūrėti atidžiau, paaiškėjo, kad vienas jų – tai berniuko skulptūrinis atvaizdas, kitas – mergaitės.

Nuo tos dienos Robsonų namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Savaime judėjo daiktai, o akmeninės galvos sukinėjosi, nors niekieno ranka prie jų nesilietė. Buities daiktai ne šiaip judėjo iš vietos į vietą – kažkokia jėga laužė juos ir gadino, o ant šeimininkų lovos nuo lubų byrėjo stiklo šukės, tartum kažkas viršuje daužytų stiklą. Naktimis priešais namą užsidegdavo keistos ugnelės…

Skaityti toliau »

Smitsono institute Vašingtone saugomas neįkainuojamas Houpo briliantas. Jo ledinė širdis kibirkščiuoja žydrais spinduliais. Jis atrodo visiškai negrėsmingai. Ir visgi šis šaltas žėrintis akmuo turi kruviną istoriją, jo abejingas grožis pražudė daugiau kaip 20 žmonių.

Trijų šimtmečių bėgyje karaliai ir skurdžiai, vagys ir kurtizanės, pažvelgę į jo grožį, eidavo iš proto. Jo pirma auka, pagal legendą, buvo indusų šventikas, pasidavęs jo kerams prieš 500 metų, greitai po to, kai deimantas buvo surastas Kistnos upėje Indijos pietvakariuose. Šventikas pavogė jį nuo indusų stabo kaktos, bet buvo sučiuptas ir nukankintas.

Skaityti toliau »

- Kartą, kai man buvo 12 metų. – pasakoja Viktoras Farelas. – Nusprendžiau nukeliauti autostopu į gretimą gyvenvietę. Apskritai tai aš ne kartą ten važinėjau, kad prisiskinčiau obuolių. Sodas pas tą žmogų didelis, o namas stovėjo gana atokiai, taip kad, mėgaudamasis obuoliais, jaučiausi pakankamai saugus.

Tą dieną man kažkaip iš karto ėmė nesisekti. Ėjau plentu vis tolyn ir tolyn, mėgindamas susistabdyti kokią nors mašiną, tačiau niekas nestojo. Taip priėjau vietą, kur plentą pakeitė žvyrkelis. Nuo kryžkelės matėsi dūmelis, kylantis iš kamino ir aš pagalvojau, kad galbūt ten yra koks nors kaimo kioskelis ar kažkas panašaus. Žodžiu, nutariau nueiti apsižiūrėti.

Skaityti toliau »

Žmonės vienas po kito žūsta dėl kontakto su įprastu medžiu. Ne veltui Durbano (Pietų Afrika) gyventojai nuo seno suteikė jam pravardę „ąžuolas-žudikas“. Senbuviai kalba, kad šiam medžiui daugiau kaip 100 metų ir per tą laiką jis pražudė maždaug 300 žmonių.

-Mūsų mieste kiekvienas žino, kad šiam medžiui uždėtas prakeiksmas. – pasakojo 62 metų amžiaus Ana Vanderburt. – Pavyzdžiui, aš apie tai sužinojau vaikystėje. Pagyvenę žmonės nerizikuoja juokauti su tokiais reiškiniais, tačiau kai kas iš jaunimo netiki tuo, laiko tai kvailyste. Atvykėliai irgi neretai juokiasi iš mūsų „prietarų“ ir drąsiai liečia tą medį. O jau tada jų gyvenimas atsiduria visiškoje medžio valdžioje…

Kaip praneša laikraštis „San“, Durbano policijos duomenimis, per 30 mėnesių įvyko tokios tragedijos, kurios, kaip manoma, susijusios su „mediniu prakeikimu“.

Skaityti toliau »

Yra užrašyta atvejų, kai žmonės, matomai, praslysdavo tarp išmatavimų ir atsirasdavo visiškai kitoje vietovėje.

Čarlzas Fortas, žymus paranormalių reiškinių tyrinėtojas, įtarė, kad panašūs dalykai išties nutinka. Jis aprašė nutikimą, kai 1914 metų sausio 6 vakare Čethemo Hai gatvėje atsirado vienas žmogus. Keista buvo tai, kad jis, kaip, atrodė, atsirado iš oro, visiškai nuogas, labai šaltą vakarą. Jis „bėgiojo pirmyn atgal gatve, kol jo nesulaikė policininkas“. Buvo neįmanoma suprasti, ką jis kalbą, todėl gydytojai palaikė jį silpnapročiu.

Savo žinutėje apie šį atvejį žurnale Luk“ Fortas tęsia.

„Šis nuogas žmogus Četheme pasirodė netikėtai. Niekas nematė, kaip jis ėjo link atsiradimo vietos. Jo drabužių ieškojo, bet nerado. Niekas Čethemo apylinkėse nebuvo dingęs be žinios.“

Fortas padarė prielaidą, kad šie nepaaiškinami atsiradimai vyksta, kai kažkas įeina į kitą išmatavimą vienoje pasaulio dalyje, o paskui išeina kitoje. Juolab, jis tvirtino, kad niekad nebuvo susidūręs su stveju, kai kas nors tvirtintų, jog jis eitų, tarkim, Niujorko gatve, o paskui netikėtai būtų sugautas nežinomos jėgos ir perneštas, na, pavyzdžiui, į Sibirą.

Skaityti toliau »

Kol sausio mėnesį iš šalčio lietuviai draugiškai kaleno dantimis, NASA paskelbė įdomų pranešimą, kad ką tik pasibaigę 2005-ieji buvo… šilčiausi metai per pastarąjį šimtmetį (t.y. kol matuojama vidutinė metinė temperatūra).
Iki šiol šilčiausi šimtmečio metai buvo 1998-ieji, kada El Nino, stipri, šilta vandens srovė rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, prisidėjo prie pasaulio metinės temperatūros pakilimo. Vis dėlto svarbu tai, kad šiuo metu vidutinė aukščiausia metinė pasaulio temperatūra yra panaši į 1998 metų, net ir be El Nino pagalbos.
Analizės rezultatai rodo, kad stiprus atšilimo procesas tęsiasi. Pasaulio temperatūra nuo 1970 metų vidurio iki dabar padidėjo apie 0,6° C. Bendras atšilimas praėjusiame šimtmetyje buvo apie 0,8° C. Penki šilčiausi pastarojo šimtmečio metai buvo per paskutiniuosius aštuonis metus: 2005, 1998, 2002, 2003 ir 2004 metai.
Pastarųjų metų orų užgaidos tik patvirtina nuogąstavimus, kad vidutinės metinės temperatūros kilimas toli gražu nelemia švelnių orų visame pasaulyje. Europos klimatui didžiulį poveikį daranti šiltoji Golfo srovė Atlanto vandenyne dėl klimato pokyčių vis silpnėja