7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
Naktimis kai kurie pastatai atgyja ir ima gyventi antrą, paslaptingą gyvenimą. Liudininkai būgštauja, kad juose įsikūrę vaiduokliai.
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, garsėjanti įvairiais žygiais po šiuos vaizdingus parkus, galėtų rengti vilniečiams ir sostinės svečiams dar egzotiškesnę ekskursiją – pas Verkių vaiduoklius.
LŽ pašnekovų teigimu, sename Verkių dvaro pastate, kur įkurtas Botanikos instituto doktorantų viešbutis ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcija, vaidenasi. Vaiduokliai esą ypač suaktyvėjo po to, kai viešbutyje prieš penkerius metus mįslingai žuvo jauna moteris.
Kaip iškviesti dvasią
1.Reikia pasirinkti tylia aplink ,geriau kad butu tamsu. Reikia paimti tuščia popieriaus lapą ir ant jo nupiešti apskritimą(veidą). Apskritime nupiešti 2 akis ir jose žodelius TAIP ir NE, nosis bus centras(vieta adatai). Vietoj burnos parašyti skaičius nuo 0, 2, 3…9 (geriau piešti šypsenėlę tada dvasia bus gera). Aplinkui apskritimą (veidą) parašyti LOTYNIŠKA abėcėlę.
2. Reikia turėti adatą su siūlų, kuria reikės įstatyti į veido centrą ir laikyti šiek tiek atpalaiduota, kad ji būtu pakreipta. Po to reikia susėsti ratu (geriau, kad butu daug žmonių) aplink popierių ir dar 3 žmonėms padaryti apsauginį trikampį rato išorėje(dėl viso pikto). Uždegti žvakes( jų turi būti tiek pat kiek ir žmonių, patartina jas pastatyti aplink popierių) Žmonėms esantiems rate susikibti rankomis ir pradėti kviesti dvasią pvz. “Bilduk ateik, Bilduk ateik“ ir tai kartoti daug kartu kol adata kuria laiko vienas iš seanso dalyvių nepradės suktis ( dar galima adatą įkaitinti).
Būdami transo būsenoje, mano Subjektai pasakoja apie įvairius Sielų pasaulio vizualinius vaizdinius, vartodami žemiškų simbolių kalbą. Jie sukuria struktūrinius vaizdinius, remdamiesi savo pačių žemiška patirtimi arba gauna šiuos vaizdinius iš savo Vedlių, besirūpinančių, kad jie jaustųsi komfortiškiau pažįstamoje aplinkoje. Mano lekcijose, aptarus šį pasąmonės atminties spektą, kai kurie žmonės sako, kad nežiūrint į šių pastebėjimų logiškumą ir rįšlumą, jie vargu ar yra įtikinami. Kaip Sielų pasaulyje gali egzistuoti klasės, bibliotekos ir šventyklos?
Nagrinėdamas šiuos klausimus, aš aiškinu, kad atmintis apie šiuos stebėjimus yra metaforiška ir suformuota einamojo suvokimo. Tam tikros scenos iš visų mūsų gyvenimų visam laikui išlieka sielos atmintyje. Šventykla Sielų pasaulyje – tai ne pastatas iš plytų ar akmens – tai greičiau tos šventyklos reikšmės, kaip ją suvokia siela, vizualizacija. Prisiminimai apie praėjusius sielos gyvenimo įvykius yra aplinkybių ir įvykių atkūrimas, kuris bazuojasi ant tam tikrų stebėjimų sąmonėje. Visi paciento prisiminimai remiasi jo sielos proto stebėjimais, o sielos protas apdoroja informaciją žmogaus proto pagalba. Nežiūrint į dvasinių darinių vizualinę struktūrą, aš visada atkreipiu dėmesį į funkcinius aspektus, pvz., į tai, ką Subjektas tame darinyje veikia.
“Baltuosiuose rūmuose gyvena milijonai vaiduoklių”. – tvirtina Džena Buš, prezidento dukra.
“Žmonės pagalvos, kad aš išsikrausčiau iš proto, – tęsia Džena. – Bet aš nejuokauju: aš juos ten iš tikrųjų girdėjau”.
Interviu, kurį ji neseniai davė leidiniui Texas Monthly, mergina pasakoja apie savo susitikimus su paties žymiausio Amerikos pastato vaiduokliais.
Vaiduokliai ateina naktį
“Kartą naktį. – tęsia Džena. – iš židinio mano kambaryje pasigirdo kažkieno dainavimas, kažkas dainavo ariją iš operos. Kai papasakojau apie tai savo seseriai barbarai, ji nepatikėjo, tačiau kitą savaitę, kai mes abi buvome mano miegamajame, mes išgirdome pianino garsus: tai buvo 6 dešimtmečio motyvas”.
Džena ne pirmoji ir Baltųjų Rūmų gyventojų kalba apie vaiduoklius. Ronaldo reigano dukra tvirtino, kad matė Abraomo Linkolno vaiduoklį. Jos pasakojimą patvirtina daug Baltųjų Rūmų darbuotojų, kurie ne vieną kartą susidūrė su JAV prezidento šmėkla.
Haris Trumenas, kuris ilsėdavosi nuo prezidentiškų darbų grodamas pianinu, irgi buvo įsitikinęs, kad šiais kambariais klaidžioja Abraomo Linkolno šešėlis.
Taip pat ir Linda, prezidento Lindono Džonsono dulra, pasakojo, kad kambaryje, kuriame dabar gyvena viena iš Bušo dukterų ir kuris laikomas vaikų kambariu, būta paranormalių reiškinių. O buvusi JAV pirmoji ledi Hilarė Klinton kartą prisipažino, kad dažnai girdėjo Baltuosiuose Rūmuose keistus garsus ir nematomų žmonių žingsnius, nuo kurių imdavo šiurpas.
Петр Растренин
Kaip paaiškinti istorijas apie vaiduoklius, kurios pasiekia mus nuo neatmenamų laikų? Ką mes žinome apie jų prigimtį, apie jų sugrįžimo į žmonių pasaulio tikslus? Visiškai nedaug. Žinoma tik tiek, kad vaiduokliai yra griežtai konkrečių vietų ir aplinkybių rezultatas. Paprastai jie grįžta į mirusiam įprastą aplinką, labai dažnai jų vaiduokliškas apvalkalas priklauso žmonėms, pergyvenusiems kažkokius dramatiškus įvykius. Pagaliau, kaip taisyklė, vaiduokliai nedaro žalos juos pastebėjusiems žmonėms. Priešingai – daugelis jų daro gerus darbus. Tačiau kodėl? Pamėginkim atsakyti į šį klausimą.
Tradiciškai manoma, kad po žmogaus mirties jo siela, jo energetinė esybė, perėjusi į aukštesnį pasaulį, praranda ryšį su mūsų fiziniu pasauliu. Tačiau faktai byloja, kad kartais ir aname pasaulyje būdamos, sielos puikiai orientuojasi, kas vyksta pas mus ir anaiptol ne abejingai į tai žvelgia.
Mirtinai pavojingas karstas
Dvasioms, matomai, būdingos tos pačios emocijos, kaip ir gyviesiems. Tai gali būti ir visaatleidžiantis gerumas, ir įžeidumas, kerštingumas ir visi kiti jausmai. Apie tai liudija paranormalūs reiškiniai, kuriuos sukelia dvasių energoinformacinis poveikis. Pakanka pateikti vieną neseną pavyzdį.
Ryte apeidamas Kolombo centrines kapines Šri Lankoje, sargas įtarė, kad naktį kažkas pasikėsino į buvusio policijos viršininko kapą, dėl to nedelsdamas pakėlė aliarmą. Atvykę į vietą policininkai įsitikino, kad sargo būgštavimai turi pagrindą. Nors nuo palaidojimo dienos praėjo vos kelios dienos, kapas atrodė siaubingai: gėlės ir vainikai išsvaidyti ir sumindyti, žemė smarkiai įsmuko, nors lietaus nebuvo.
Manoma, kad ne tik šamanai, bet ir paprasti žmonės turi dvasias saugotojas. Jos gali ateiti padėti, žmogui patekus į pavojų.
Šamanai seniai žinojo, kad dvasios saugotojos jėga padidina lizine žmogaus energiją ir jo atsparumą ligai (blogai energijai), suteikia vidinių jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei toji būtybė paliko šeimininką (tuomet sakoma, jog jis „sutrikęs”), jj gali išgydyti šamanas. Persikėlęs j neprastąją tikrovę, jis stengiasi surasti paciento dvasią saugotoją ir grąžinti ją atgal.
Jei ligonis kenčia kažkokį vietinį skausmą, šamano užduotis yra ištraukti kenksmingą jėgą ir padėti žmogui pasveikti.
Britų specialiosios tarnybos bendradarbiavo su magais, astrologais ir ekstrasensais. Apie tai tapo žinoma iš ataskaitų, kurias neseniai išslaptino karinė žvalgyba.
Dar II pasaulinio karo metu britų kontržvalgyba MI 5 aktyviai naudojosi paslaugomis astrologo, kurį vienis šaltiniai vadina Luisu de Voliu, o kiti – Liudvigu fon Voliu. Pasakojama, kad jis buvo kilęs iš vengrų aristokratų šeimos, bet gimė Berlyne. Liudininkai teigia, kad Volis dievino cigarus ir buvo transvestitas – mėgo persirenginėti moteriškais drabužiais. Nepaisant to, jo kuratorius, kontržvalgas majoras Gilbertas Lenoksas apibūdino Volį kaip nepaprastai protingą žmogų ir nepranokstamą propagandistą.
Kalbama, kad Volis išpranašavo Vokietijos įsiveržimą į Kretą, kautynes prie Midvėjaus, generolo Montgomerio pergalę prieš Romelį. Be to, jis tarytum sugebėjo išpranašauti akro baigties rezultatus, remdamasis paties susidarytu Hitlerio horoskopu.
Vienas iš vadovaujančių tyrimų centro „Impuls“ konstruktorių Vladimiras Jefremovas mirė staiga. Ėmė kosėti, susmuko ant sofos, artimieji iš pradžių net nesuprato, kas atsitiko, pamanė, kad prisėdo pailsėti. Sesuo Natalija pirmoji atsipeikėjo ir pajudino broliui petį:
- Volodia, kas tau?
Jefremovas bejėgiškai nuvorto ant šono. Natalija pabandė užčiuopti pulsą – nėra, širdis nebeplakė. Ji ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet brolis nebekvėpavo. Natalija, pati būdama medikė, žinojo, kad šansai išgelbėti mažėja sulig kiekviena minute. Bandė „užvesti“ širdį, masažuodama krūtinę. Baigėsi aštuntoji minutė, kai jos delnai pajuto silpną atsakomąjį plaktelėjimą. Širdis įsijungė. Jefremovas pradėjo kvėpuoti.
- Gyvas! – paskelbė sesuo. – O mes pamanėme, kad tu numirei. Kad jau viskas, galas!
