7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
Kaip iškviesti dvasią
1.Reikia pasirinkti tylia aplink ,geriau kad butu tamsu. Reikia paimti tuščia popieriaus lapą ir ant jo nupiešti apskritimą(veidą). Apskritime nupiešti 2 akis ir jose žodelius TAIP ir NE, nosis bus centras(vieta adatai). Vietoj burnos parašyti skaičius nuo 0, 2, 3…9 (geriau piešti šypsenėlę tada dvasia bus gera). Aplinkui apskritimą (veidą) parašyti LOTYNIŠKA abėcėlę.
2. Reikia turėti adatą su siūlų, kuria reikės įstatyti į veido centrą ir laikyti šiek tiek atpalaiduota, kad ji būtu pakreipta. Po to reikia susėsti ratu (geriau, kad butu daug žmonių) aplink popierių ir dar 3 žmonėms padaryti apsauginį trikampį rato išorėje(dėl viso pikto). Uždegti žvakes( jų turi būti tiek pat kiek ir žmonių, patartina jas pastatyti aplink popierių) Žmonėms esantiems rate susikibti rankomis ir pradėti kviesti dvasią pvz. “Bilduk ateik, Bilduk ateik“ ir tai kartoti daug kartu kol adata kuria laiko vienas iš seanso dalyvių nepradės suktis ( dar galima adatą įkaitinti).
Manoma, kad ne tik šamanai, bet ir paprasti žmonės turi dvasias saugotojas. Jos gali ateiti padėti, žmogui patekus į pavojų.
Šamanai seniai žinojo, kad dvasios saugotojos jėga padidina lizine žmogaus energiją ir jo atsparumą ligai (blogai energijai), suteikia vidinių jėgų ir pasitikėjimo savimi. Jei toji būtybė paliko šeimininką (tuomet sakoma, jog jis „sutrikęs”), jj gali išgydyti šamanas. Persikėlęs j neprastąją tikrovę, jis stengiasi surasti paciento dvasią saugotoją ir grąžinti ją atgal.
Jei ligonis kenčia kažkokį vietinį skausmą, šamano užduotis yra ištraukti kenksmingą jėgą ir padėti žmogui pasveikti.
Su paranormaliais reiškiniais kariškiai susiduria reguliariai. Ir taip pat reguliariai stengiasi neskleisti šių žinių. Statutas, disciplina ir panašiai… Atkurti anomalių atvejų istorijas padeda liudininkų pasakojimai. Į jų pateiktus faktus galima žiūrėti įvairiai. Bet reikia turėti galvoje, kad čia liudininkai yra žmonės, kuriems pagal pareigas draudžiama fantazuoti…
Anomali laukymė
O štai Čiuvašijos miškuose, kur dislokuotas vienas raketinis dalinys, piktoji dvasia siautėja nuolat. Tik ne pačiame dalinyje, bet šalia, tankų kelyje. Prisimena vyresnysis leitenantas Anatolijus Bondaris:
“Buvo gruodžio pabaiga. Kelią puikiai apšvietė mėnulio pilnatis, truputį snigo. Ir staiga už 15 metrų nuo savęs pamačiau juodą katiną. Katinų aš nuo vaikystės nekenčiu: pamaniau, prieisiu arčiau ir spirsiu jam koja. Ir štai aš prieinu prie katino, užsimojau spirti, o jis… ištirpo ore.
Keistas reiškinys, apie kurį čia bus kalbama, ne tik pats savaime pakankamai retas, bet ir sutinkamas tik retai apgyventuose šiauriniuose rajonuose. Vadinamas jis įvairiai: „raudonoji migla“, „raudonasis rūkas“, „vaiduokliškos ugnies siena“.
Novosibirsko inžinierius Vadimas Fedosejevas su šiuo paslaptingu reiškiniu susidūrė ekspedicijos į taigą metu. 1980 metais ją surengė Novosibirsko ir Tomsko fizikai. Jis tada vadovavo nedidelę 11 mokslinių bendradarbių grupę, kurios tikslas buvo tirti rajoną, kuriame nukrito žymusis Tunguskos meteoritas. Tačiau prieš tai, treniruodamas ir tikrindamas žmones ar jie tinka ekspedicijai, jis patraukė visai į kitą pusę – į šiaurę. Yra ten nedidelis ežeras, greičiau netgi pelkė, o jame kai kas buvo matęs kažkokią velniavą. Įranga buvo pasirenkama labai kruopščiai. Pasiėmė radioimtuvus, dozimetrus, magnetometrus, foto ir kino aparatūrą. Trečią keliavimo dieną pasiekė neaukštų kalvų virtinę ir nusprendė pailsėti beveik be augmenijos vienos iš kalvų viršūnių. Kai Fedosejevas su kolegais ant jos užlipo, apačioje, kitoje kalvos pusėje, pamatė kažką neįtikėtino: visa erdvė šiaurinėje horizonto pusėje buvo užsipildžiusi kunkuliuojančia ugnine lava – taip bent jau pasirodė ekspedicijos nariams. Iš šios beribės ugninės jūros veržėsi ugnies liežuviai, panašūs į protuberansus, ir, kas baisiausia, visa ši ugninė masė veržliai kilo aukštyn link tyrinėtojų stovyklos.
1761 metais sunerimę tėvai atvedė savo dukterį Molę Džails ir jos jaunesnę seserį pas vietinį vaistininką. Mergaitėms ant rankų matėsi baisios žaizdos nuo įkandimų, tačiau niekas negalėjo suprasti, iš kur jos atsirado. Pačios mergaitės pasakojo, kad joms „kažkas įkando“. Martinas Rikardas. Goust Riserč socaety įkūrėjas, mano, kad Molė ir jos sesutė susidūrė su besikandžiojančiu poltergeistu.
Rikardas surinko jau mažiausiai pustuzinį panašių pranešimų apie piktas dvasias ir manė, kad besikandžiojantys poltergeistai yra retas reiškinys, tačiau susitikimas su jais žmogui gresia baisiais nemalonumais.
Panašūs nutikimai vyksta ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, 1922 metais pas nacionalinės psichinių tyrimų laboratorijos gydytojus pateko trylikametė rumunė Eleonora Zugan, kurią įkando kažkas nematomas į nugarą ir kaklą. Mokslininkai su siaubu apžiūrėjo ant mergaitės odos dantų žymes.
Žinomas bioenergetikas, daugybės mokslinių išradimų autorius Jonas Algimantas Dainauskas, sutiko pasidalinti savo mintimis, apie bandymus praskleisti uždangą į anapusinį pasaulį, paslėptą nuo mūsų įprastinių, penkių pojūčių.
- Pastaruoju metu dažnai užsimenama apie namus, kuriose, neva, siaučia piktosios dvasios, drumsčiančios ten besilankančių žmonių ramybę. Bildukai, poltergeistas, piktosios dvasios – kas tai? Mūsų lakios fantazijos, įaudrintos vaizduotės padariniai, o gal tai iš tiesų egzistuojančios anapusinio pasaulio būtybės, kaip teigia jūsų kolega, parapsichologas Vladimiras Azanovas?
- Esame įpratę prie mus supančio pasaulio, kurį turime galimybę matyti, liesti, užuosti, girdėti, jausti savo klasikiniais penkiais fizinio žmogaus pojūčiais. Tačiau mes nežinome, koks tas žmogus iš tiesų yra. Žmogus turi labai daug subtiliųjų, nematomų struktūrų, kurios yra daug galingesnės, nei mums įprasti pojūčiai gali tai patvirtinti. Kalbant moksliškai, mes įpratę savo aplinką matyti bei suprasti kaip trimatį pasaulį, kuriame dominuoja ilgis, plotis, aukštis. Plius dar galime įvesti ir tokią sąvoką kaip laikas, kuris yra lyg ketvirta erdvė, nes laiką mes suprantame, kaip procesą, kažkokį kitimą. Laiką tapatiname su diena ir naktimi, bet pati laiko sąvoka iš tiesų yra daug sudėtingesnė. Šalia šių įprastų sąvokų, mes turime visas tas subtilias struktūras, kaip “n” – mates erdves: keturmatę, penkiamatę, šešiamatę, daugiamatę erdves. Tai reiškia, jog tuo pačiu momentu ir toje pat vietoje, kurį mes įsivaizduojame kaip šį pasaulį, egzistuoja kitų pasaulių su savo gyventojais, su savo dėsniais ir taisyklėmis. Tie pasauliai sąveikauja su mumis, tačiau mes juos atmetame. Ir tik dalis žmonių turi įgimtą Dievo dovaną matyti.
Elektros išradimas, o paskui ja besibazuojančių perdavimo ir saugojimo priemonių sukūrimas (telegrafas, radijas, kompiuteriai) ne tik leido žmonijai pakilti į naują vystymosi lygmenį, bet ir, atrodytų, sugriovė nepramušamą sieną, skiriančią gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų pasaulio.
Legendose, kurias turi kone visos pasaulio tautos, žyniams pasisekdavo ir be techninių priemonių pasikalbėti su mirusiaisiais. Tačiau didžioji dalis mokslininkų laikė tokias legendas paprasčiausiomis gražiomis pasakomis. Nelabai pasitikėjo specialistai ir pasakojimais žmonių, kurie apdovanoti nepaprastais, ekstrasensiniais sugebėjimais, kurie pasakojo apie „mirusiųjų balsus“, kurie skambėjo jų galvose, įtardami, kad čia elementari apgaulė. Įtarus mokslinio mąstymo žmonių požiūris į mirusių balsus ėmė keistis XIX amžiaus pabaigoje.
Diktuojant dvasioms
Dar tolimais 1895 metais elektrinio telegrafo išradėjai Markonis ir Edisonas išpranašavo, kad ateis laikai, kai žmonija galės užmegzti kontaktą su mirusiais. Jų nuomone, radiobangų pagalba mus palikusieji patys suras būdą susisiekti su gyvaisiais. Jie netgi darė užuominas, kad sukūrė tokį įtaisą. Deja, jo aprašymo mokslininkų popieriuose nebuvo aptikta. Šiaip artaip, bet jau XX amžiaus pradžioje laikraščiuose ėmė rodytis žinutės apie tai, kad kartais Morzės aparatai savaime pradėdavo stuksenti signalus, pranašaudami būsimas nelaimes. Tačiau tokie palyginti reti atvejai buvo priimami skaitančios publikos tik kaip įdomūs kuriozai. Todėl žinia, kad magnetofono pagalba galima užrašinėti mirusių balsus, pasirodžiusi XX amžiaus vidurio laikraščiuose, tapo sensacija.
