7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
“Baltuosiuose rūmuose gyvena milijonai vaiduoklių”. – tvirtina Džena Buš, prezidento dukra.
“Žmonės pagalvos, kad aš išsikrausčiau iš proto, – tęsia Džena. – Bet aš nejuokauju: aš juos ten iš tikrųjų girdėjau”.
Interviu, kurį ji neseniai davė leidiniui Texas Monthly, mergina pasakoja apie savo susitikimus su paties žymiausio Amerikos pastato vaiduokliais.
Vaiduokliai ateina naktį
“Kartą naktį. – tęsia Džena. – iš židinio mano kambaryje pasigirdo kažkieno dainavimas, kažkas dainavo ariją iš operos. Kai papasakojau apie tai savo seseriai barbarai, ji nepatikėjo, tačiau kitą savaitę, kai mes abi buvome mano miegamajame, mes išgirdome pianino garsus: tai buvo 6 dešimtmečio motyvas”.
Džena ne pirmoji ir Baltųjų Rūmų gyventojų kalba apie vaiduoklius. Ronaldo reigano dukra tvirtino, kad matė Abraomo Linkolno vaiduoklį. Jos pasakojimą patvirtina daug Baltųjų Rūmų darbuotojų, kurie ne vieną kartą susidūrė su JAV prezidento šmėkla.
Haris Trumenas, kuris ilsėdavosi nuo prezidentiškų darbų grodamas pianinu, irgi buvo įsitikinęs, kad šiais kambariais klaidžioja Abraomo Linkolno šešėlis.
Taip pat ir Linda, prezidento Lindono Džonsono dulra, pasakojo, kad kambaryje, kuriame dabar gyvena viena iš Bušo dukterų ir kuris laikomas vaikų kambariu, būta paranormalių reiškinių. O buvusi JAV pirmoji ledi Hilarė Klinton kartą prisipažino, kad dažnai girdėjo Baltuosiuose Rūmuose keistus garsus ir nematomų žmonių žingsnius, nuo kurių imdavo šiurpas.
Петр Растренин
Kaip paaiškinti istorijas apie vaiduoklius, kurios pasiekia mus nuo neatmenamų laikų? Ką mes žinome apie jų prigimtį, apie jų sugrįžimo į žmonių pasaulio tikslus? Visiškai nedaug. Žinoma tik tiek, kad vaiduokliai yra griežtai konkrečių vietų ir aplinkybių rezultatas. Paprastai jie grįžta į mirusiam įprastą aplinką, labai dažnai jų vaiduokliškas apvalkalas priklauso žmonėms, pergyvenusiems kažkokius dramatiškus įvykius. Pagaliau, kaip taisyklė, vaiduokliai nedaro žalos juos pastebėjusiems žmonėms. Priešingai – daugelis jų daro gerus darbus. Tačiau kodėl? Pamėginkim atsakyti į šį klausimą.
Tradiciškai manoma, kad po žmogaus mirties jo siela, jo energetinė esybė, perėjusi į aukštesnį pasaulį, praranda ryšį su mūsų fiziniu pasauliu. Tačiau faktai byloja, kad kartais ir aname pasaulyje būdamos, sielos puikiai orientuojasi, kas vyksta pas mus ir anaiptol ne abejingai į tai žvelgia.
Mirtinai pavojingas karstas
Dvasioms, matomai, būdingos tos pačios emocijos, kaip ir gyviesiems. Tai gali būti ir visaatleidžiantis gerumas, ir įžeidumas, kerštingumas ir visi kiti jausmai. Apie tai liudija paranormalūs reiškiniai, kuriuos sukelia dvasių energoinformacinis poveikis. Pakanka pateikti vieną neseną pavyzdį.
Ryte apeidamas Kolombo centrines kapines Šri Lankoje, sargas įtarė, kad naktį kažkas pasikėsino į buvusio policijos viršininko kapą, dėl to nedelsdamas pakėlė aliarmą. Atvykę į vietą policininkai įsitikino, kad sargo būgštavimai turi pagrindą. Nors nuo palaidojimo dienos praėjo vos kelios dienos, kapas atrodė siaubingai: gėlės ir vainikai išsvaidyti ir sumindyti, žemė smarkiai įsmuko, nors lietaus nebuvo.
Britų specialiosios tarnybos bendradarbiavo su magais, astrologais ir ekstrasensais. Apie tai tapo žinoma iš ataskaitų, kurias neseniai išslaptino karinė žvalgyba.
Dar II pasaulinio karo metu britų kontržvalgyba MI 5 aktyviai naudojosi paslaugomis astrologo, kurį vienis šaltiniai vadina Luisu de Voliu, o kiti – Liudvigu fon Voliu. Pasakojama, kad jis buvo kilęs iš vengrų aristokratų šeimos, bet gimė Berlyne. Liudininkai teigia, kad Volis dievino cigarus ir buvo transvestitas – mėgo persirenginėti moteriškais drabužiais. Nepaisant to, jo kuratorius, kontržvalgas majoras Gilbertas Lenoksas apibūdino Volį kaip nepaprastai protingą žmogų ir nepranokstamą propagandistą.
Kalbama, kad Volis išpranašavo Vokietijos įsiveržimą į Kretą, kautynes prie Midvėjaus, generolo Montgomerio pergalę prieš Romelį. Be to, jis tarytum sugebėjo išpranašauti akro baigties rezultatus, remdamasis paties susidarytu Hitlerio horoskopu.
Vienas iš vadovaujančių tyrimų centro „Impuls“ konstruktorių Vladimiras Jefremovas mirė staiga. Ėmė kosėti, susmuko ant sofos, artimieji iš pradžių net nesuprato, kas atsitiko, pamanė, kad prisėdo pailsėti. Sesuo Natalija pirmoji atsipeikėjo ir pajudino broliui petį:
- Volodia, kas tau?
Jefremovas bejėgiškai nuvorto ant šono. Natalija pabandė užčiuopti pulsą – nėra, širdis nebeplakė. Ji ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet brolis nebekvėpavo. Natalija, pati būdama medikė, žinojo, kad šansai išgelbėti mažėja sulig kiekviena minute. Bandė „užvesti“ širdį, masažuodama krūtinę. Baigėsi aštuntoji minutė, kai jos delnai pajuto silpną atsakomąjį plaktelėjimą. Širdis įsijungė. Jefremovas pradėjo kvėpuoti.
- Gyvas! – paskelbė sesuo. – O mes pamanėme, kad tu numirei. Kad jau viskas, galas!
Kai girdime istorijas apie gyvųjų kontaktus su mirusiais, pirmoji reakcija būna nepasitikėjimas. Žmogaus psichika pakankamai lanksti, ir mintys apie mirusius, nuovargis ar stresas gali išprovokuoti kontaktą su “vaiduokliu”. Tai jums paaiškins bet kuris psichologas. Bet ar viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?
Laiškas su pomirtiniu anspaudu
Kartą į vieno laikraščio redakciją atėjo laiškas nuo Marijos M., Podolsko gyventojos. Moteris tvirtino, kad paskutiniu laiku jai nuolat tenka bendrauti su mirusiais, kurie kreipiasi į ją su prašymais perduoti kažką svarbaus jų artimiesiems… Detales Marija pažadėjo atverti korespondentui susitikimo metu.
Telefonas laiške nebuvo nurodytas, tik adresas, pagal kurį ir išvažiavo korespondentas. Duris atidarė marijos dukra, kuri netikėtai pranešė, kad jos mama mirė dar 2001 metais. Kai korespondentas parodė Jelenai laišką, ši iškart pažino mamos braižą. Atkreipė dėmesį į datą pašto antspaude: 2004 metų lapkričio 2. vokas buvo pats paprasčiausias – pagamintas Gosznako spaustuvėje 2003 metais. Vadinasi, praėjus dviem metams po Marijos mirties. Kaip gi jis pateko jai? Ir kurgi ji visą tą laiką buvo pati?
Atsitiktiniai arba sąmoningi išėjimai iš savo kūniškojo apvalkalo buvo žinomi žmonėms visose epochose, rasėse, konfesijose, kultūrose. Jie tokie pat dažni Amerikoje, Rusijoje ar primityviose Afrikos ir Australijos gentyse.
Rašytojai ir dailininkai tvirtina, kad išėjimas už savo kūno ribų yra kūrybinio įkvėpimo šaltinis ir praneša apie smulkiausias savo bandymų detales. Žymus keliautojas už kūno ribų buvo Oldosas Hakslis, Emilis Brontė, Džekas Londonas, Johanas Volfgangas Gėtė.
Po mirties
Išėjusysis pirmiausiai patenka į subtilųjį pasaulį, kitaip – astralą. Pats žmogus čia išlieka toks, koks buvo gyvendamas fiziniame pasaulyje, tik dabar jo išoriniu kūnu tampa nebe fizinis, bet subtilusis, jausmų kūnas – astralas: norų, jausmų, emocijų nešėjas ir laidininkas. Turėdamas astralinį kūną su jutimų organais, žmogus iškart gali pradėti aktyviai dalyvauti astralinio pasaulio gyvenime. Tą kūną žmogus turėjo ir fiziniame pasaulyje, tik pro materialų apvalkalą nebuvo galima jo pamatyti. Astralinio kūno dėka žmogus galėjo norėti, reikšti savo jausmus – šios galimybės išlieka ir astraliniame pasaulyje, tik žemėje galima buvo slėpti savo jausmus, norus, emocijas, o čionai, astrale, jie tapo matomi, kaip fiziniame pasaulyje buvo matomas materialus kūnas.
Okultizmas pripažįsta trijų pasaulių egzistavimą – dvasinio, astralinio ir fizinio. Pirmąjam atstovauja dvasia, antrąjam – energija, trečiąjam – materija. Antrasis pasaulis – tarpininkas tarp pirmųjų dviejų. Tačiau visi pasauliai prasiskverbia vienas į kitą tam tikra prasme. Energijos principas yra dvasia, o energija pasireiškia materijoje, kurią išjudina.
Mūsų protu suvokiamas pasaulis – tai realusis, fizinis.
Materija ir jos rūšys.
Pasak fizikų, visi kūnai skaidosi į molekules, o molekulės – į atomus. Yra paprasti kūnai, kurių atomai skiriasi nuo kitų kūnų atomų ir negali daugiau skaidytis: auksas, geležis, tokios dujos kaip, pavyzdžiui, vandenilis. Tuo tarpu alchemikai mano, jog atomai gali skaidytis į dar mažesnius atomus ir kad visų kūnų ir visų rūšių materijos pagrindą sudaro vieni ir tie patys pirminiai aromai. Tokiu būdu geležies atomus galima privesti iki šių pirmųjų atomų, o paskui iš šių pagaminti aukso atomus, kas ir vadinama įžymiąja metalų transmutacija. Tokiu būdu, materijos rūšys skiriasi viena nuo kitos ne atomų kokybe, o tik jų tankiu, susijungimo būdu ir skirtingomis kombinacijomis.
