
Kartą šiltą 1996 metų rugpjūčio vakarą Katarina Verano, 42 metų amžiaus nedidelio Kaprifoljos miestelio (netoli Neapolio) gyventoja, atsibudusi aptiko ant vienos iš virtuvės grindų plytelės penkis aiškius žmogaus veido atvaizdus. Tarytum nežinomas dailininkas aliejumi būtų nutapęs kažkieno portretus. Vienumoje gyvenanti ponia nesugebėjo niekaip paaiškinti paslaptingos tapybos, todėl smarkiai išsigando.
Netrukus pas ją ėmė lankytis kaimynai, norintys paspoksoti į paslaptingą reiškinį. Kad atsikratytų įkyrių žioplių, Katarina nutarė sunaikinti portretus. Tačiau visi mėginimai nuplauti atvaizdus buvo tušti. Nepadėjo nei milteliai, nei benzinas, nei acetonas. Tada ponia Verano paprašė plytelių klojėjo pakeisti grindis.
Katarinos gyvenimas sugrįžo į įprastas vėžes, tačiau neilgam, kadangi greitai toje pačioje vietoje ėmė atsirasti nauji atvaizdai, netgi ryškesni už ankstesnius. Tarp jų matėsi vidutinio amžiaus moters veidas, kurį vietiniai iškart atpažino. Ji irgi gyveno Kaprifoljos kaime ir mirė prieš daug metų. Žvelgdamas į kitą portretą, pagyvenęs Katarinos kaimynas atpažino savo senelę. Kai kurie atvaizdai priminė kaimynams jų seniai mirusius giminaičius, kuriuos jie žinojo tik iš nuotraukų šeimos albumuose. Visi jie buvo palaidoti apleistose kapinėse, kurių vietoje vėliau buvo pastatytas ponios Verano namas.
Skaityti toliau »