7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
1761 metais sunerimę tėvai atvedė savo dukterį Molę Džails ir jos jaunesnę seserį pas vietinį vaistininką. Mergaitėms ant rankų matėsi baisios žaizdos nuo įkandimų, tačiau niekas negalėjo suprasti, iš kur jos atsirado. Pačios mergaitės pasakojo, kad joms „kažkas įkando“. Martinas Rikardas. Goust Riserč socaety įkūrėjas, mano, kad Molė ir jos sesutė susidūrė su besikandžiojančiu poltergeistu.
Rikardas surinko jau mažiausiai pustuzinį panašių pranešimų apie piktas dvasias ir manė, kad besikandžiojantys poltergeistai yra retas reiškinys, tačiau susitikimas su jais žmogui gresia baisiais nemalonumais.
Panašūs nutikimai vyksta ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, 1922 metais pas nacionalinės psichinių tyrimų laboratorijos gydytojus pateko trylikametė rumunė Eleonora Zugan, kurią įkando kažkas nematomas į nugarą ir kaklą. Mokslininkai su siaubu apžiūrėjo ant mergaitės odos dantų žymes.
Žinomas bioenergetikas, daugybės mokslinių išradimų autorius Jonas Algimantas Dainauskas, sutiko pasidalinti savo mintimis, apie bandymus praskleisti uždangą į anapusinį pasaulį, paslėptą nuo mūsų įprastinių, penkių pojūčių.
- Pastaruoju metu dažnai užsimenama apie namus, kuriose, neva, siaučia piktosios dvasios, drumsčiančios ten besilankančių žmonių ramybę. Bildukai, poltergeistas, piktosios dvasios – kas tai? Mūsų lakios fantazijos, įaudrintos vaizduotės padariniai, o gal tai iš tiesų egzistuojančios anapusinio pasaulio būtybės, kaip teigia jūsų kolega, parapsichologas Vladimiras Azanovas?
- Esame įpratę prie mus supančio pasaulio, kurį turime galimybę matyti, liesti, užuosti, girdėti, jausti savo klasikiniais penkiais fizinio žmogaus pojūčiais. Tačiau mes nežinome, koks tas žmogus iš tiesų yra. Žmogus turi labai daug subtiliųjų, nematomų struktūrų, kurios yra daug galingesnės, nei mums įprasti pojūčiai gali tai patvirtinti. Kalbant moksliškai, mes įpratę savo aplinką matyti bei suprasti kaip trimatį pasaulį, kuriame dominuoja ilgis, plotis, aukštis. Plius dar galime įvesti ir tokią sąvoką kaip laikas, kuris yra lyg ketvirta erdvė, nes laiką mes suprantame, kaip procesą, kažkokį kitimą. Laiką tapatiname su diena ir naktimi, bet pati laiko sąvoka iš tiesų yra daug sudėtingesnė. Šalia šių įprastų sąvokų, mes turime visas tas subtilias struktūras, kaip “n” – mates erdves: keturmatę, penkiamatę, šešiamatę, daugiamatę erdves. Tai reiškia, jog tuo pačiu momentu ir toje pat vietoje, kurį mes įsivaizduojame kaip šį pasaulį, egzistuoja kitų pasaulių su savo gyventojais, su savo dėsniais ir taisyklėmis. Tie pasauliai sąveikauja su mumis, tačiau mes juos atmetame. Ir tik dalis žmonių turi įgimtą Dievo dovaną matyti.
