7 dešimtmečio viduryje tikra sensacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
Iš dalies mažai kam žinoma programa “The orion conspiracy” publikuoja aiškius faktus, gan neitikinamomis nuotraukomis. Bet ar tai tiesa ar ne galime pasirinkti tik męs. Ir tai dar ne viskas, sakoma, kad armija puikiai panaudojo rastų NSO technologijas. Telekinezės galias ir panašius gluminančius dalykus. Kad ir kaip tai būtų painu ir nesuprantama tai atrodo labai itikinama. Jau ankščiau esu rašęs apie miližinus straipsnyje “milžinai ne pasakų veikėjai”. Apie milžinus ir paslaptingus NSO radinius žiūrėkite pirmoje šio video siužeto dalyje, o antrojoje bus kalbama apie tai, kad USA ir Russia jau išsisėmė su savo karu. Laikas rasti naują priešą ir pradėti naujas ginklavimosi varžybas, panaudoti rastas “wrech” NSO technologijas karui su kaikuo iš aukščiau, iš kosmoso, apie tai ir esu rašęs straipsnyje “Trečia lėkštė”.
7 dešimtmečio viduryje tikra snsacija tapo režisieriaus Olenderio dokumentinis filmas „10 metų su ekstrasensais“ ir ypač tie jo kadrai, kuriuose buvo nufilmuota Ninel Kulagina. Vidutinio amžiaus moteris prieina prie stiklinio dangčio. Po juo padėta paprasta degtukų dėžutė. Ekrane stambiu planu rodomas įtemptas Kulaginos veidas, paskui link dangčio ištiestos rankos ir, galiausiai, lėtai judanti, nežinomos jėgos varoma degtukų dėžutė.
Telekinezė, apie kurią tais laikais bijojo net kalbėti, kad neapšauktų bepročiu, netikėtai išsiveržė į didįjį ekraną. Filmas apie Kulaginą tarsi susumavo daugiametį darbą, kurį su ekstrasensais atliko rimtas Peterburgo tyrinėtojas, technikos mokslų daktaras, tiksliosios mechanikos ir optikos instituto rektorius G. Dulnevas. 7 dešimtmetyje reti mokslininkai, užsiimantys telekinezės problema, manė, kad reiškinį sukelia suma žinomų mokslui fizinių laukų: magnetinio, elektros ir akustinio. Šiuos laukus ir mėgino išmatuoti Peterburgo mokslininkas.
Spontaninės telekinezės atvejis nutiko prancūzei merginai Andželikai Koten, kai jai buvo 14. 1846 metų sausio 15 vakare jinai ir trys kaimo merginos siuvinėjo. Netikėtai rankdarbis iškrito jai iš rankų, o lempa nulėkė į kampą. Draugės apkaltino viskuo Andželiką, kuriai būnant, visada vyko keisti dalykai: po grindis važinėjo baldai, kėdės imdavo skraidyti po kambarį.
Jos tėvai, tikėdamiesi šiek tiek užsidirbti, organizavo šou Mortane. Mergina atkreipė į save Paryžiaus mokslininko Fransua Arago dėmesį. Kai ji buvo „įelektrintoje“ būsenoje, beveik viskas, kas lietėsi prie jos darbužių, atšokdavo į šalį. Kai Arago pabandė paliesti merginą jos paroksizmo momentu, patyrė šoką, tarsi prisilietęs prie elektros laido. Jeigu šalia jos padėdavo magnetą, net kai ji tai žinodavo, Andželika imdavo stipriai purtytis. Tačiau kompaso rodyklė į ją nereaguodavo. Dauguma daiktų, kurie jai esant imdavo judėti, buvo mediniai.
Andželika ne vienintelė turėjo tokį sugebėjimą. 1888 metais daktaras Erkolė Čijaja iš Neapolio taip aprašė mediumę Eusapiją Paladino: „Ši moteris traukia prie savęs daiktus, kurie ją supa, pakelia juos į orą. Ji groja muzikos instrumentais – vargonais, varpeliais, tamburinais – neliesdama jų rankomis“.
Ją parodė žinomam psichiatrui, profesoriui Čezarei Lombrozo, kuris buvo sukrėstas, kai pamatė, ką ji daro. Ypač stulbino sugebėjimas per atstumą palikti pirštų atspaudus ant puodelio su mastika. Moteris vertė judėti baldus žiūrovų pusėn.
